Dėl karantino įtakos skirtingų kartų bendravimui nėra vienareikšmiškai sutariama. Vieni mano, kad karantinas atskyrė žmones, susilpnino jų tarpusavio ryšius, tačiau kiti teigia priešingai – jie tikina, kad fizinio kontakto nebuvimas netgi turėjo teigiamos įtakos, mat žmonės ėmė daugiau bendrauti su savo artimaisiais, ypač seneliais, kurie dažniausiai lieka tarsi už kadro aktyviai gyvenančio jauno žmogaus gyvenime. Psichologų teigimu, šis laikotarpis išties paskatino skirtingas kartas bendrauti daugiau ir dažniau, bet tai gali būti tik laikinas efektas.
„Kaip reikia kalbėtis per ekraną, kad pasijustume esantys kartu, o santykis vaizdo pokalbio metu nebūtų toks šaltas? Siūlyčiau pasakoti apie tai, kas yra aplinkui, kas vyksta čia ir dabar. Tai gydo. Bet koks pokalbis gydo – ar jis būtų virtualus, ar tiesioginis, nes abiem atvejais žmonės gali paprasčiausiai išsikalbėti ir išgyventi šiuo metu daugeliui pažįstamą užsidarymo jausmą“, – pataria psichologė Rosita Pipirienė.
Anūkų optimizmas gydo senelius
Pasak psichologės, vyresniems žmonėms šis karantinas yra itin sudėtingas metas, mat jie pripratę prie fizinio bendravimo, jiems įprasta turėti aiškų režimą, kuris dabar visiškai suardytas. Pavyzdžiui, Velykos nebuvo sutiktos tradiciškai prie stalo drauge daužant kiaušinius, o šią Motinos dieną taip pat reikėjo pasitenkinti vaizdo skambučiu ir nuotoliniais sveikinimais. Tačiau tuomet, kai gyvas kontaktas nėra įmanomas, technologijos padeda palaikyti ryšį su artimaisiais.
„Karantino pradžioje senelių ir vyresnių tėvų karta patyrė didžiulį šoką. Šį sutrikimą ir sąstingį įveikti jiems padeda jaunoji karta, kuri turi optimizmo, kas žmonėms, mačiusiems sovietinę priespaudą, yra nebūdinga. Gimusieji po nepriklausomybės atkūrimo turi vidinę laisvę būti savimi, entuziazmo ir idealizmo. Anūkų ir vaikų įtaka vyresniems žmonėms yra labai reikšminga ir padedanti išsilaisvinti. Jaunų žmonių idealizmas, padažnėjusių pokalbių metu perduodamas tėvams ar seneliams, šiuos įkvepia, suteikia optimizmo, kurio dabar reikia labiau nei logikos, nes per gilus ir per dažnas krizinių įvykių analizavimas gali atverti vartus absurdo ir beprasmybės jausmams“, – tikina R. Pipirienė.
Bendravimas su vyresniaisiais – natūraliai gimęs poreikis
Poreikis sugrįžti į praeitį, anot psichologės, yra itin paplitęs reiškinys šiuo metu. Žmonės ima bendrauti su giminėmis ar draugais, su kuriais iki karantino nepalaikė jokio ryšio ar bendraudavo tik retkarčiais. Specialistė tai aiškina atsiradusiu ilgesiu tarpusavio ryšiams, mat ilgesys dažnai nuveda į prisiminimus. Kriziniais atvejais žmonės griebiasi tam tikrų saugiklių ir resursų, kurių nenaudotų įprastomis dienomis, kai nepatiria įtampos. Šie resursai gali būti senos pažintys ar buvę santykiai, į kuriuos žmonės atsiremia sudėtingu metu.
Ypatingai ryški šių dienų tendencija – anūkai dažniau bendrauja su seneliais ar tėvais. Tai natūraliai gimęs poreikis, nes tėvai ir seneliai yra linkę rūpintis, rodyti atžaloms daug dėmesio ir atsidavimo, todėl vaikams ir anūkams yra patogu krizinėje situacijoje atsiremti į savo vyresniuosius.
„Anūkai ėmė skambinti savo seneliams arba atrado laiko atsiliepti, kuomet jie skambina. Net tėvai dažniau savo atskirai gyvenančių vaikų pasiteirauja apie jų dieną, kai anksčiau skambučiai gal būdavo skirti tik aptarti konkrečius reikalus. Šie santykiai naudingi visoms kartoms, o toks ryšių atnaujinimas gali padėti lengviau ištverti laikiną nestabilumą“, – pasakoja R. Pipirienė.
Deja, padažnėję pokalbiai nebūtinai reiškia sustiprėjusį ryšį. Anot psichologės, tikėtina, kad po karantino šis bendravimo poreikis nebebus taip stipriai išreikštas ir viskas gali vėl grįžti į savo vagas.
„Mes perkainuosime tikruosius ryšius, juk gyvendami karantino sąlygomis labai aiškiai žinome, kurių žmonių pasiilgome. Tie žmonės mums ir toliau rūpės, mes jiems skirsime tiek dėmesio, kiek galime ir norime. Tačiau seneliai gali atitolti, tad močiutėms ir vėl teks skųstis, kad anūkai nebeatsiliepia į jų skambučius“, – sako ji.
Nepaisant to, seneliams, kurie anksčiau galbūt jausdavosi kiek svetimi, socialiniai tinklai suteikia galimybę dalyvauti savo anūkų gyvenime. Įžengę į skaitmeninę erdvę senjorai gali ne tik dažniau bendrauti su savo vaikaičiais, bet ir juos stebėti – matyti, kaip jie auga, ką veikia ir kur dirba.
Karantinas pastiprino altruistinius motyvus
Pasaulis dar iki šios krizės ėjo altruistiniu keliu, o dėl koronaviruso altruistinis savanorystės motyvas išryškėjo dar labiau. Anot R. Pipirienės, šis laikotarpis parodė, kad krizes lengviausiai išgyvena tie, kurie turi prasmę gyventi. Toji prasmė gali būti randama ir savanorystėje. Psichologės teigimu, po karantino gali padaugėti jaunuolių, norinčių prisijungti prie savanoriškų projektų, orientuotų į pagalbą vyresniems žmonėms, kurių iki šiol galbūt net vengė. Ši tendencija jau matyti ir dabar, kai karantino metu susikūrė ne viena pilietinė iniciatyva, skirta padėti vyresnio amžiaus žmonėms, patenkantiems į viruso rizikos grupę.
„Prisijungusi Lietuva“ yra vienas iš projektų, kuriame bendram tikslui susijungia dvi skirtingos kartos. Šis tikslas – perprasti interneto ir technologijų teikiamas galimybes, tai padaryti vyresniems šalies gyventojams padeda projekto organizuojami nemokami skaitmeninio raštingumo mokymai internete, o atsakymus į iškilusius klausimus rasti jiems padeda ir aktyvieji e. skautai. Savanoriai jaunuoliai konsultuoja ir padeda lengviau bei greičiau išmokti naudotis išmaniosiomis technologijomis.
E. skautai patarimus įprastai dalija viešosiose bibliotekose ir jų filialuose visoje Lietuvoje, tačiau dėl karantino konsultacijos laikinai sustabdytos. Tačiau socialiniame tinkle „Facebook“ jau pradėjo veikti grupė #PrisijungusiLietuva pataria ir konsultuoja, kurioje e. skautai konsultuoja visus norinčius su internetu ir išmaniosiomis technologijomis susijusiais klausimais. Vos tik griežti ribojimai bus atšaukti, e. skautai grįš į bibliotekas ir tęs savo misiją. Iki karantino paskelbimo daugiau kaip 1300 e. skautų šalies bibliotekose vyresnio amžiaus žmonėms suteikė šimtus konsultacijų.
„Per pastaruosius metus, kai vyksta e. skautų projektas, pastebėjome, kad pagalba vyresniems žmonėms susidomi vis daugiau jaunuolių. Daugiau nei pusė jų – 60,2 proc. – yra nepilnamečiai, 14-17 metų amžiaus. Tai parodo, kad vis jaunesni žmonės atranda prasmę per kitam suteikiamą pagalbą. Šis projektas yra unikalus, nes mokantis naujų dalykų užsimezga pažintys ar net draugystės. Vyresni šalies gyventojai įgyja žinių, kaip naudotis internetu ir technologijomis, o savanoriai iš jų pasisemia gyvenimiškos patirties, išmoksta bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis – tai praverčia lavinant emocinį intelektą“, – sako projekto „Prisijungusi Lietuva“ e. skautų veiklos koordinatorius Arvydas Ruseckis.